My cosy sofa

... Kai visai neseniai kompiuterį užpuolęs virusas suvalgė visas paskutinių trejų metų nuotraukas, smagiai gulėjusias mano kompiuteryje (ir per mano neprisiruošimą neišsaugotas niekur kitur), supratau, kad vienintelė vieta, kur dar liko šioks toks jų prisiminimas yra įrašai šiame tinklaraštyje. Aplankius tokiam "nušvitimui" pamažėliais ėmė kirbėti sąžinė, kad pastaruoju laikotarpiu vis patingiu neprisiruošiu, ką nors naujesnio parašyti - diena veja dieną, per tą laiką naujienos pavirsta senienomis. Todėl dabar čiumpu jautį už ragų ir tiesiog pasakoju apie vieną vasaros šeštadienį Liuksemburge, kuomet net neprireikė toli važiuoti, tačiau tos dienos prisiminimai iki šiol verčia šypsotis. ... Taigi, šeštadienio rytas nepramiegotas, pusryčiai pilve, dviračiai sėkmingai pakrauti į traukinį - gera pradžia tolygi pusei darbo, argi ne? Pusvalandis traukiniu iki Vaserbiligo (Wasserbillig), ir vėl teko vėl sėstis ant dviračių. Persikėlus per upę mūsų laukė 20 km iki Zar

... Kažkurio penktadienio popietę sėdėdama darbe taip aiškiai įsivaizdavau, kad jau rytoj, t.y. nuostabią dieną - šeštadienį, nieko neveiksiu, ilgai miegosiu ir tinginiausiu pasičiupusi kokią įdomią knygą. Taip visiems, kurie norėjo (arba buvo priversti, kaip pažiūrėsi) manęs klausytis, ištįsai ir zyziau: kaip aš tinginiausiu, tai tinginiausiu. Bet jau to paties penktadienio pavakarę internete ieškojau autobuso grafiko į Sarbriukeną (Saarbrucken) šeštadienio rytui. Ai, koks gali būti poilsis ir tinginystė, kai oras nusimato pats geriausias - būtinai reikia kažkur važiuoti, nes vėliau jam subjurus, nagus nusigraušiu. Taip kažkaip (man net nelabai aišku, kaip) mano šeštadienio vizija kardinaliai transformavosi. Taigi, vieno šeštadienio rytą patraukėme ten, kur jau abu su Vilmantu seniai norėjome, bet niekaip neprisiruošdavome,- į Felklingeno metalurgijos gamyklą ( Völklinger Hütte ) Saro krašte (Saarland), visai netoli Sarbriukeno miesto. Paskaičiau pavadinimą ir pagalvo

... Dar kartą bandysiu nuimti voratinklius nuo savo sofos. Bet man jau tampa akivaizdu, kad mano ketinimai čia ką nors parašyti taip ir lieka tik ketinimais - mėnuo veja mėnesį, trumpesnės išvykos keičia ilgesnes, kasdienis gyvenimas vėlgi bėga sau, ir kažkaip vis pritrūksta laiko parašinėjimams į blogą. Laikas laiku, bet didžiausia problema turbūt mano galvoje; kai ji užimta kitais reikalais ir projektais, joje niekaip nesusikuria kelioninės istorijos. Ką jau bekalbėti apie visokius mano kompiuterį užpuolusius virusus (dievaži, visada sakiau, man tai jau tikrai taip nenutiks). Žinoma, tuose virusuose galima įžvelgti ir gerų dalykų - išvadavo mane nuo rašymų apie keletą mūsų išvykų, nes "suvalgė" visas paskutinių trejų metų nuotraukas. Žinau, žinau, pati kalta, kad nepasidariau atsarginių kopijų vadovaudamasi patarle, ką gali padaryti rytoj, nedaryk šiandien. :) ... Na, bet pagaliau prisiruošiau neilgam, bet jau tradiciniam kasmetiniam įrašui, apie Liuksemburg

... Išlendu kaip Pilypas iš kanapių. :) Matyt, kad mano didieji mažieji rūpesčiai nuslinko į šoną ir vėl atsirado noras šį tą parašyti, todėl bandau nupūsti dulkes bei voratinklius tiek nuo tinklaraščio, tiek nuo sofos. Pažiūrėsim, kaip man čia seksis. O dabar visas dėmesys tenka Antverpenui. ... Nors pagal didįjį planą (tokį, kur visiems, kas tik tavęs klausosi, aiškini, kur važiuoji) mes važiavome į Gentą, bet nežinau, nei kaip, nei kodėl sumąsčiau, kad mums labai (tiesiog neapsakomai labai) reikia apsilankyti Antverpene (Antwerpen) - antrame pagal dydį Belgijos miestų bei viename svarbiausių uostų. Vos valandėlė traukinyje iš Gento link Antverpeno ir mes jau čia. Tik spėjus išlipti iš traukinio amą atėmė Antverpeno centrinė traukinių stotis (Antwerpen-Centraal). O čia tai pastatas... Tiesiog tobulas pastatas, kuriame tarpusavyje puikiai dera ne tik senovė, art deco ar žydų kultūrinis palikimas, bet ir dinozaurai. Nors gal ir nereikėtų stebėtis dinozaurais, ka