My cosy sofa

... Turiu prisipažinti, kad nors paskutiniu metu visai nemažai teko pakeliauti, o pageidaujamų aplankyti vietų sąrašas tik ilgėja, bet Tanžero tikrai nebuvo tarp jų. Apskritai, vis dar nesijaučiu pribrendusi kelionėms į Indiją (šalis manęs kol kas visiškai nevilioja) ir... Afriką. Bet, o didysis likimo piršte, gruodžio pradžioje vis tiek kelioms dienoms atsidūriau Afrikoje, nors ir tik labai jau šiaurinėje josios dalyje. Viskas prasidėjo nuo to, kad norėjosi pagelbėti draugei bėdoje - negi išleisi ją vieną į Maroką, maža kas, dar sugalvos tenai pasilikti, todėl mudu su Vilmantu nusprendėme nesnausti - pasinaudoti gera kompanija ir tuo pačiu išnaudoti paskutines likusias atostogų dienas (ach, jų visada per mažai). Skrydžio metas nenumaldomai artėjo, kartu pradėjo kilti šioks toks nerimas dėl to, kaip viskas seksis, ką pamatyti, ko nedaryti. Kad nebūtų viskas taip paprasta, šios kelionės iniciatorė, palinkėjusi smagiai praleisti laiką, dėl pasikeitusių asmeninių planų nusprend

... Visiems aplink, kurie klausėsi ir nesiklausė, išzyziau ausis apie taip, koks nuostabus yra ties medžių viršūnėmis einantis takas netoli Metlacho (važiuojant link Mettlach reikia dairytis nuorodų į Orscholz miestelyje esantį Cloef-Atrium ), nuo kurio atsiveria nuostabiai gražus vaizdas į Saro upės kilpą ( Saarschleife ) bei Saro-Hunsriuko gamtos parką ( Naturpark Saar-Hunsrück ). Tiesa, aš pati dar nebuvau ten buvusi. :)  Tačiau geram pardavėjui tokia smulkmena tikrai netrukdo. Kurie manimi patikėjo ir nuvažiavo, manau, nenusivylė.  Galiausiai nuvažiavome ir mes su kompanija. Kažkaip prieš važiuodama neatkreipiau dėmesio, kad šis 1,2 km ilgio takas ( Baumwipfelpfad Saarschleife ) lankytojams atsidarė tik prieš keletą mėnesių - 2016 m liepos pabaigoje; dabar man aišku, kodėl viskas taip šviežiai ir naujai atrodė. Einant 23 metrų aukštyje palei medžius atsiveria reta galimybė pamatyti, kaip atrodo jų viršūnės. Tiesa, kylant aukštyn darėsi vis vėjuočiau, med

... Nors nejučia prabėgusi vasara mūsų per daug nelepino gražiu ir šiltu oru, tačiau atėjęs rudens metas maloniai nustebino. Netgi sakyčiau, kad spalio mėnuo Liuksemburgui buvo fantastiškai maloningas, leisdamas mėgautis puikiu oru ir nuostabiomis spalvomis. Tokiu laiku savaitgalius leisti namuose būtų absoliuti nuodėmė, tad atkapstę namuose kažkur užkištas ir vasarą beveik nenaudotas pasivaikščiojimų maršrutų knygeles bei išsitraukę kuprines pasistengėme išnaudoti kiekvieną minutę. Juk niekada negali žinoti, kada atslinks tos pilkosios lietaus persmelktos Liuksemburgo žiemos dienos, ir nebeliks nieko kito, kaip pradėti serialų žiūrėjimo maratonus maloniai įsisukus į vilnonius pledus bei apsikabinus arbatos puodus. Bet iki tol... Organizmui dar nespėjus perprasti pasikeitusio laiko subtilumų, spalio 30-osios rytą pradėjome gerokai anksčiau nei įprastai (na, bent jau atsižvelgiant į tai, ką mums rodė laikrodis) nepaisant netgi to, kad išvakarėse labai smagiai su draugais

... Netoli Liuksemburgo yra toksai nedidelis Vokietijos miestas Zarburgas ( Saarburg ). Apie jį buvome girdėję ne kartą, tačiau kažkodėl niekaip neprisiruošdavome apsilankyti. Tiesa, vieną kartą buvome atsidūrę visai prie pat - kitoje upės pusėje, tereikėjo tik pereiti tiltą ir pakilti į kalną. Tačiau taip ir nepasiryžome, nusprendę, kad mums iki soties dviračiu numintų kilometrų . Apie dviračių tempimą per vidurdienio karštį į kalną net galvoti nesinorėjo. Trumpai tariant, vis dar reikėjo kažkokio postūmio, priversiančio nuvažiuoti į Zarburgą. Ir tuo postūmiu tapo jau ne pirmą kartą Liuksemburge besilankantys mano tėvai; reikėjo sugalvoti, kur čia nuvykus, kad būtų nelabai toli, bet vis dar mums visiems nematyta ir įdomu. Zarburgas įsikūręs prie Zaro upės ( Saar ; greičiausiai nuo upės ir miesto pavadinimas kilęs), tad pro jį vis praplaukia garsusis Liuksemburgo turistinis laivas „Princess Marie Astrid“, o aplink kylančiose kalvose auginamos Riesling rūšies vynuog

... Jei diena išaušo saulėta ir šilta, tuomet Greveldanžo ( Greiveldeng ) kaimas rugpjūčio 15 dieną yra puiki vieta pajusti, kaip vietinių apylinkių gyventojai ir jų svečiai iš visos širdies švenčia Žolines bei derliaus šventę ( Léiffrawëschdag ).    Reginys, sakyčiau, kažkuo primena lietuviškus Žolinių atlaidus, į kuriuos susirenka daug žmonių ne tik pasimelsti, bet ir vieni kitus pamatyti bei pabendrauti.  Taigi, ir Greveldanže iš visų kampų išlenda pasipuošę ir smagiai nusiteikę senukai, kaimo bažnyčioje Šv. Mišių metu šventinama derliaus puokštė ( Wësch ), gatvelėse apstu prekybininkų bei amatininkų stendų su visokiomis (kartais keistokomis) gėrybėmis, groja muzikantai, vaikai gali pajodinėti asilais ar būti pavėžinti senais traktoriais. Suaugusieji taip pat turėjo galimybę „prisimatuoti“ jiems tinkamą (ir patinkamą) traktorių. Mes tai jau tikrai nepraleidome tokios progos; negali žinoti, ar kada neteks ūkininkais būti. Léiffrawëschdag šventė tęsiasi ik