Pasakojimai nuo sofos: dvi dienos Renesanso apsupty (II) (Florencija, Italija)
...
Antrąją
dieną Florencijoje (pirmosios dienos įspūdžiai - čia) visą
dėmesį sutelkėme į skanius pusryčius ir į Katedros aikštėje
(Piazza del Duomo) esančių pastatų lankymą: į katedrą buvo
galima patekti nemokamai, bet į krikštyklą, varpinę bei katedros
kupolą jau teko įsigyti bilietą.
Juos visus tiesiog būtina pamatyti, tačiau reikėtų turėti galvoje, kad būdami UNESCO Pasaulio paveldo sąraše ir pačioje Florencijos širdyje jie yra itin „aplipti“ miesto lankytojų. Visgi bilietas į juos galioja net keletą dienų, todėl nebūtina verstis per galvą bandant viską apžiūrėti per vieną dieną. Taip ir būtų geriausia daryti, bėda tik, kad mes neturėjome kelių dienų – tik tą vieną.
Juos visus tiesiog būtina pamatyti, tačiau reikėtų turėti galvoje, kad būdami UNESCO Pasaulio paveldo sąraše ir pačioje Florencijos širdyje jie yra itin „aplipti“ miesto lankytojų. Visgi bilietas į juos galioja net keletą dienų, todėl nebūtina verstis per galvą bandant viską apžiūrėti per vieną dieną. Taip ir būtų geriausia daryti, bėda tik, kad mes neturėjome kelių dienų – tik tą vieną.
Pirmiausia
užsukome į Katedrą (Cattedrale di Santa Maria del Fiore arba
tiesiog Il Duomo di Firenze), kurios baltos, žalsvos ir rausvos
spalvų marmuru dekoruotos sienos (eksterjeras užbaigtas tik XIX
a.) yra išskirtinai puošnios, tuo tarpu gotiškas bažnyčios
interjeras – asketiškai santūrus. Toks santūrumas tik dar labiau
išryškina Filipo Bruneleskio (Filippo Brunelleschi) kurtą Katedros
kupolą, kuris net ir praėjus 600 metų po jo užbaigimo tebėra
didžiausias iš plytų ir kalkių skiedinio pastatytas kupolas
(duomo).
Visuomenės
paaukotų lėšų dėka XV amžiuje iškilusi katedra net ir po šimto
metu negalėjo pasigirti turinti kupolą, tad
neapsikentus buvo paskelbtas konkursas jam
suprojektuoti. Iš visų pateiktų projektų
gausybės buvo pasirinktas
Bruneleskio pasiūlymas, kadangi jis pateikė aiškų
inžinerinį
sprendimą, kaip sukomponuoti tokį didžiulį kupolą, kuris atlaikytų didžiulį svorį ir
nesugriūtų: kupolą padaryti dvisluoksnį,
kurių antrasis, laikomas ketverto grandinių, sutvirtintų
akmenimis, funkcionuotų
kaip atrama
išoriniam.
Į
katedros kupolą galima užkopti, tam tereikia įveikti tik kokius
keturis šimtus ar panašiai siaurų laiptelių su daugybe kitų
kopiančių viršun žmonių kompanijoje ar prasilenkti su
besileidžiančiais žemyn. Liftas? Koks dar liftas, pamirškite. Tas
tai tikrai nebuvo smagioji dalis, nes „laiptinė“ ankšta ir
tvanki, o mūsų lankymosi metu netgi nebuvo turistinis sezonas. Kas
darosi lipant karštuoju metų laiku, brrr, nenoriu apie tai net
pagalvoti.
Tačiau
už kančias būna atlyginta. Visų pirma, galima iš arti pasigėrėti
nuostabiuoju kupolu ir ant jo išpaišytomis Paskutiniojo teismo
scenomis. Tiesa, kadangi praėjimas labai siauras, tai už tavęs
einantys žmonės neleidžia kaip reikiant įsijausti į grožėjimąsi.
Ir tai tikrai nervina. Tiek ilgai lipus aukštyn, norisi pasimėgauti
neskubant.
O
pažiūrėti yra į ką, juk Džordžo
Vazario (Giorgio Vasari) sukurta freska yra
milžiniško didumo – net 3600m². Šeši koncentriniai apskritimai tematiškai užpildyti įvairiomis biblinėmis ir alegorinėmis figūromis. Tiesa, Vazaris mirė neužbaigęs freskos, jo darbus perėmė Federikas Zukaris (Federico Zuccari) su pagalbininkais. Būtent todėl freskos kokybė įvairiose vietose skirtinga – prie jos darbavosi skirtingi menininkai, naudoję skirtingas piešimo technikas. Zukariui nepatiko Vazario „fresco“ stilius, todėl jis bandė įtvirtinti savąjį bei vietoje, skirtoje to meto asmenims, nepamiršo įkomponuoti savęs bei savo artimųjų.
Visų
antra, užlipus galima apžvelgti Florencijos panoramą. O ji graži.
:)
Toliau
eilė atėjo apsilankymui Švento Jono krikštykloje (Battistero di
San Giovanni), stovinčioje keli žingsniai nuo katedros. Kadangi
Pizos krikštyklos viduje taip ir nepabuvome, buvo labai įdomu
išsiaiškinti, kas per „daiktas“ toji krikštykla ir kam ji
reikalinga kaip atskiras pastatas.
Pasirodo,
romaniškojo stiliaus krikštykla yra vienas seniausių Florencijos
pastatų (XI a. vid. - XII a. vid.) ir turi Mažosios bazilikos
statusą. Iki pat XIX amžiaus pabaigos visi katalikų tikėjimo
florentiečiai buvo krikštijami būtent čia. Florencijos
krikštykla garsėja savo bronzinių durų dekoru, nors iš dabar
esančio trejeto tik vienos yra originalios – kitos dvi šiuo metu
saugomos muziejuje, jų vietoje įdėti pakaitalai.
Krikštykla
yra aštuonkampio formos (įdomu, kad nuo ankstyvosios krikščionybės
krikštyklos dažniausiai būdavo būtent aštuonkampės), akį
traukia mozaikinės lubos, scenos iš Biblijos ant sienų. Jos
interjero baltai žaliame dekore susipina įvairūs stiliai –
rytietiškas, romėniškas, krikščioniškas. Trumpai tariant, vidus
tikrai įspūdingas.
Mums
išėjus iš krikštyklos supratau, kad reikalinga pertrauka; jei
negausiu kavos puodelio dabar pat kur nors jaukioje kavinėje,
fizinių anei moralinių jėgų užlipti į varpinę tikrai
neturėsiu. Ir gal net kokia nuovargio isterija netikėtai gali
apimti. Pauzės reikalingos visame kame, ane?
Pasimėgavus
kavos puodeliu jau galima šturmuoti katedros varpinę (Giotto’s
Campanille) - Džoto di Bondonės (Giotto di Bondone) kūrinį.
Varpinė būdama puikiu Florencijos gotiškosios architektūros
pavyzdžiu harmoningai papildo katedros ir krikštyklos duetą. Vėl
kokie keturi šimtai su viršum laiptelių siauroje laiptinėje su
krūva žmonių (neįsivaizduoju, ką daro žmonės, turintys
klaustrofobiją), beveik 85 metrai
ir mes vėl viršuje. Jėėė!
Tiesą
sakant, kiek abejoju, ar taip jau būtina lipti ir į duomo, ir į
varpinę, jeigu domina tik Florencijos panorama. Žinoma, visai smagu
užlipti į abu – iš vieno gražiai matosi katedros kupolai,
kitame galima iš arčiau apžiūrėti kupolo vidaus piešinius, bet
gal visgi tai reiktų daryti bent jau ne tą pačią dieną. Kojos
jums už tai tik padėkos. Man asmeniškai gal maloniau lipti buvo į
varpinę, bet čia labai jau subjektyvu.
Nusileidę
žemyn pasijutome kamuojami alkio. Teko ieškoti kuo čia patenkinus
savo kūnų poreikius prieš einant į Katedros meno muziejų. Taip
besidairydami aplink, kur ir ko čia užkandus, susigundėme pannini
con lampredotto, nes visur jie buvo kišami kaip puikus užkandžio
pasirinkimas. Iš karto galiu
pasakyti, kad šio vietinio „skanėsto“ skonis buvo pusė velnio,
bėda, kad pamatėme, kaip jis daromas – verdamas jautienos ar
karvės „kažkas“ su lašiniu ir skūra – ir tai atrodė tikrai
labai „viaukt“.
Minėtieji
lampredotto yra tradicinio Florencijos valstiečio patiekalo
pavyzdys. Jie gaminami iš paskutinio, ketvirtojo, karvės skrandžio.
Pasirodo, toks skrandis susideda iš liesesnių ir riebesnių dalių
(atitinkamai gala ir spannocchia),
ir užsisakant tokį sumuštinį galima (ir
gal net būtų protinga) prašyti nuimti tą
riebesnę dalį, nors tikri žinovai tokį pasirinkimą laiko beveik
lampredotto išniekinimu. Bet tada
mes, žinoma, dar nežinojome tokių
subtilybių. Taigi, skrandis verdamas kartu
su pomidorais, svogūnais, petražolėmis ir salieru, tuomet
uždedamas ant traškios bandelės sulietos virimo skysčiu ir pagal
skonį pagardinamas specialiu padažu padažu, druska ir pipirais.
Kadangi
jau užsisakėme, tai nedrįsome pabėgti, pasiėmėme ir valgėme
atbulais dantimis. Tačiau šiuo atveju net ir aštuoni metai skonio
lavinimo Liuksemburge nepadėjo; dalį suvalgėme, dalį išmetėme
ir patraukėme ieškoti kokakolos saviesiems lampredotto paniniams
nuplauti.
Išgyvenę
šį kulinarinį nuotykį buvome pasiruošę muziejaus šturmui.
Katedros meno muziejus (Museo
dell'Opera del Duomo) įsikūręs netoli katedros esančiame
pastate, taigi, ranka pasiekiamas. Muziejus nėra didelis (tokio,
kaip aš sakau, „protingo“ dydžio), tačiau jame laikomi įvairių
meno kūrinių originalai, perkelti iš katedros, varpinės bei
krikštyklos. Tarp jų galima rasti Pizano, Donatelo, Mikelandželo
darbų, pagarsėjusias Giberčio kurtas duris, pramintas „Rojaus
vartais“. Todėl tikrai verta šiam muziejui skirti bent šiek
tiek laiko.
Apibendrinant,
dienos Florencijoje buvo intensyvios ir užimtos. Taip norėjosi kuo
daugiau visko pamatyti ir aplankyti, nes labai gi įdomu. Tikrai
norėčiau dar kokį kartą ten nuvykti – tiek gerų muziejų
laukia. O ir vienuolių giesmės liko neišgirstos. Ir skani kava iki
galo neišragauta. Na, ir šiaip miestas fainas, apgaubiantis savita
aura. :)
...
wow. kaip miela skaityti tikrus dalykus internete, be jokio influenceriu marazmo... Aciu. suskaitau viska dabar.
AtsakytiPanaikinti____________________________________
mano gyvenimo taškai ir džiaugsmai:
Mezgimo siūlai internetu,Roletai diena naktis,Žalūzijas,Marketingo konsultacijos,Suomių vertimai