Pasakojimai nuo sofos: vieta, kur leidome sau aktyviai tingėti (Hyères, FR)

...
Planuodami savo trumpą Žolinių savaitgalio kelionę nusprendėme neapsiriboti vien tik Marseliu, bet aplankyti kokią nors naują, tačiau lengvai pasiekiamą vietą - kokį nedidelį miestuką, o gal ir visą miestą. Permetę akimis žemėlapį bei į nepamainomąjį gūglą įmetę keletą užklausų galiausiai pasirinkome Hjerą (Hyères).


Nors iki tol nieko apie jį nebuvome girdėję, tokį sprendimą nulėmė net keletas detalių. Visų pirma, nuo Marselio iki Hjero tėra apie 75 km arba tik pusantros valandos traukiniu. Be to, šia kryptimi traukiniai net ir šventinėmis dienomis važiuoja dažnai. Antra, jis įsikūręs Žydrosios pakrantės regione (Côte d’Azur) ir gali pasigirti visa eile didesnių ir mažesnių paplūdimių, o tai yra didžiulis privalumas vasaros metu jį lankantiems keliautojams iš „bejūrių“ šalių. Trečia, iš Hjero į netoliese esančias salas kursuoja keltas, taigi, puiki proga tuo pačiu apsilankyti ir vienoje kitoje saloje.

Ir galiausiai, ši vietovė apibūdinama kaip prancūziškoji Rivjera: nors plačiai nereklamuojama, tačiau prancūzų pamėgta nuo seno. Jau XVIII a. prancūzų aristokratai bei menininkai nepraleisdavo progos paatostogauti Hjere, ypač mėgo jame lankytis žiemą.


Ir tikrai, nors Hjere žmonių rugpjūčio viduryje tikrai netrūko - tokios gausos ir buvo galima tikėtis, tačiau didžiąją atostogautojų dalį sudarė būtent prancūzakalbiai, tuo tarpu užsieniečių turistų nelabai girdėjosi. Spėčiau, kad kiek aukštėliau ir tolėliau esančiame Santropeze ar Kanuose procentas tarp užsienio ir vietos turistų būtų jau kitoks. Nors galiu ir klysti.


Hjeras nėra didelis miestas, jame priskaičiuojama tik apie 60 tūkst. gyventojų. Tačiau geografiškai jis išsidėstęs gana įdomiai. Miesto centrą ir senamiestį (Vieille Ville) rasite kiek toliau nuo jūros ir traukinių stoties, jau šiek tiek pakilus į kalvą.

Kylant dar aukščiau prasideda palmių karalija, nes vietovės klimatas yra ne tik malonus žiemos metu, bet ir itin tinkamas palmių auginimui. Dėl to Hjeras neretai pavadinamas Hyères des Palmiers. Mes patys iki palmių taip ir nenuėjome - paprasčiausiai pritrūkome laiko ir kiek kitaip susidėliojome savo poilsio prioritetus, bet įsivaizduočiau, kad karštą dieną vaikštinėti tarp jų būtų visai malonu.


Hjero senamiestį apeiti nėra sudėtinga ir jis tikrai nėra didelis. Bet vėlgi tokiam pasivaikščiojimui mes teskyrėme tik vieną vakarą jau pradėjus temti, todėl likome toli gražu ne viską pamatę. Galų gale visi žinome, kad dienos šviesa ir vakaras kuria du skirtingus miesto veidus.


Pro senuosius miesto vartus (Porte de la Rade) patenkama į siauras senamiesčio gatveles. Tuomet jau kuria jų beeisi, visur aptiksi ką nors gražaus ir viliojančio, ar tai būtų gatvę dengiančios arkados (Rue des Porches), ar XII a. Tamplierių ordino bokštas (Tour des Templiers), ar, pavyzdžiui, prisėsti taip ir masinanti kavinė.


Bevaikštinėjant vis labiau temo ir vidurnaktis artėjo greičiau, nei mes sugebėjome pasiekti parkus bei šv. Bernardo parke esančią vilą Noailles (Villa Noailles). Tiksliau, pasiekti tai pasiekėme, bet pabučiavome į jos užpakalį užrakintus vartus. O gaila...


1920 m. modernizmo stiliumi pastatytoje penkiolikos miegamųjų su viloje su visaus baseinu ir skvošo aikšte kadaise gyveno tokių menininkų kaip Jean Cocteau, Pablo Picasso, Man Ray, Salvador Dalí rėmėjas Viskontas Charles de Noailles su šeima. Šiais laikas vilos erdvė išnaudojama kaip galerija fotografijos, mados bei architektūros parodoms, muzikos ir įvairiems kitiems meno renginiams. Deja, nors ir svarstėme čia užsukti dienos metu, bet taip ir likome šio pasvarstymo neįgyvendinę - nugalėjo kitos pramogos, nes...


Nes Hjerui taip pat priklauso visa eilė rajonų, įsidėsčiusių žemiau centro ir Giens kyšulyje (Presqu'île de Giens), pvz., Capte, Giens, Almanarre, Ayguade, Pyanet, Costebelle, Salins-d'Hyères, Borrels ir kt., o daugelyje jų yra nuostabių paplūdimių, kuriems mes nesugebėjome atsispirti.


Vienas populiariausių - 4 km ilgio smėlėtas Almanarre paplūdimys (Plage de l'Almanarre). Berods, jis net mėlyną vėliavą turi, kas, kaip žinia, paplūdimių gerumo kategorijoje yra labai rimtas įvertinimas. Almanarre paplūdimys yra ypatingas dar ir tuo, kad šalia jo esama net dviejų įdomybių.


Visų pirma, tai lygiagrečiai jam driekiasi druskos baseinų laukas (Salin des Pesquiers) bei senasis druskos kelias (Route du Sel), kuris žiemos laikotarpiu būna uždarytas automobilių eismui.


Taip, tikrai nesitikėjau, kad ir Hjere (ne tik Camargues) galima rasti druskų kasyklų, kurios pritraukia įvairių paukščių (250 rūšių!), tame tarpe ir flamingų. Ir tokių druskos gavybos vietų yra net dvejetas - jau minėtos palei Almanarre paplūdimį ir senosios (Vieux Salins; šiose nebuvome). 


Jose dar 1995 metais buvo vykdoma druskos gavyba. Tiesa, flamingų šį kartą nematėme, bet nuostabius saulėlydžius prie druskos baseinų - taip.


Visų antra, netoli Almanarre paplūdimio pradžios yra archeologinė Olbijos miestelio, kuris pirmą kartą paminėtas 964 metais, vieta (Site archéologique d'Olbia). Archeologai kasinėdami rado nemažai antikos laikų graikiškų ir romėniškų vertybių. Dabar šie griuvėsiai yra atviri visiems besidomintiems. Bet ir čia mes nebuvome užsukę, o tik praėjome pro šalį. :)

Šioje vietoje jau natūraliai turėtų kilti klausimas, tai ką gi mes veikėme, jei niekur nespėjome apsilankyti. Tiesiog aplinkui buvo per daug gundančių paplūdimių, kaip, pvz. jau minėtas Almanarre arba La Capte. Mes net paskutines valandas iki sugrįžimo į Marselį leidome paplūdimyje. Taigi atsakymas paprastas: smėlis ir jūra.


Ir dar maloni tinginystė, kada eini sau ilgu paplūdimiu, sustoji, išsimaudai, pasėdi ir vėl eini. Ir vėl sustoji. Gal kažkur užsuki kavos puodelio, gal užkandi. Tada ir vėl eini. Ir vėl maudais.

Vanduo tokios gražios spalvos, skaidrus, dugnas maloniai neakmenuotas ir be jokių ten ežių.


Arba tiesiog sėdi ir žiūri. Dar plepi beleką, dairaisi į laivelius ar druskos kasyklas. Arba į praskrendančius lėktuvus, nes prie Hjero esama oro uosto (Aéroport de Toulon-Hyères).


Be paplūdimiais iš abiejų pusių nusėto Giens kyšulio, Hjerui priklauso dar netoli jo krantų esančios salos (îles d'Hyères), kurių didžiausios ir žymiausios yra Porquerolles, Port-Cros ir Levant. Iš Hjero į jas galima patekti savo nuosavu laivu, pvz., jachta, arba visiems prieinamu keltu. Bet apie jas - jau kitame įraše.

...

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: nebijantiems aukščio ir šiaip drąsuoliams („Geierlay“ tiltas, Vokietija)

Pasakojimai nuo sofos: kai su draugais išsiruoši į Indiją: Delis (I) (Delhi, India)

Pasakojimai nuo sofos: pasivaikščiojimai po katakombas ir Apijaus kelią (Roma)