My cosy sofa

... Po apniukusio starto Sete Cidades , kita diena šiaurinėje salos dalyje išaušo šilta ir saulėta. Buvo taip gera ir malonu, kad norėjosi viską daryti sulėtintai - neskubant pusryčiauti, lėtai sukti ratus po Capelas kaimelį besigrožint pakrante, uoliniais „drambliais“ ( Tomba do Elephant ) ir neaprėpiama Atlanto mėlyne, laipioti po vulkanines uolienas ir t.t. Ir, žinoma, prieš važiuojant toliau buvo tiesiog būtina išsimaudyti tame pačiame Atlante. Nuo minties apie pasiplaukiojimą iki jos įgyvendinimo Vilmantas užtruko tik kokias 3 minutes, o aš vis dar trepsėjau prie vadinamojo  „natūralaus baseino“ ir dvejojau, ar čia verta, o gal šalta, o gal slidu (taip, kol nulipi - tikrai slidu), kai netikėtai pradėjo lyti. O ne!!! Štai tada jau ir man prisireikė maudytis, betgi lyja... Vilmantas vis tik sugebėjo įtikinti, kad nieko tobulesnio kaip maudytis lietui lyjant būti negali. Aš ir patikėjau. :) Lietus ėjo ir praėjo, o mes neskubėdami važiavome iki arbatos plantacijų, pak

... Savo kelionę po San Migelio ( São Miguel ) salą nusprendėme pradėti nuo Sete Cidades (išvertus tai reiškia Septyni miestai) ežerų, kurie susiformavo miegančio Sete Cidades vulkano krateryje. Minėtieji ežerai ( Lagoas das Sete Cidades ) dėl savo skirtingų spalvų yra pagrindinė San Migelio salos (o gal ir visų Azorų ) įdomybė, t.y. privalomas aplankyti taškas. Nebuvai Sete Cidades , skaityk, kad nebuvai Azoruose ar kažkaip panašiai. Paprasta. Pasak vietinės legendos, du skirtingų spalvų ežerai atsirado dėl nelaimingos meilės. Vienas toks tėvas, kuris tuo metu dar buvo ir karalius, po žmonos mirties griežtai augino dukrą ir neleido jai su niekuo bendrauti, išskyrus auklę, ir niekur už pilies ribų išeiti. Tačiau gudruolė dukra, padedama savo auklės, sugalvojo pasidairyti, kas slepiasi už tvoros - kol tėvukas mėgavosi pokaičio miegu, princesė smagiai sau lakiojo po pievas ir kalvas. Džiaugėsi gyvenimu kol vieną kartą išgirdo piemenį grojant fleita ir, kvailiukė, įsimylėjo